Nausėda: Ukrainoje šiandien klojami naujosios Europos pamatai
Autorius: Ekspertai.eu Šaltinis: https://ekspertai.eu/nausedauk... 2025-06-05 16:08:00, skaitė 228, komentavo 9
Įmonės „Lietuvos Respublika“ vadovas (įm. k. 111105555), kasetinių bombų fanas, minofilas, žodžio „vatinukai“ mėgėjas ir vartotojas, kariauti tinkamų ukrainiečių Lietuvoje išgaudymo ir išsiuntimo į Ukrainą šalininkas, kovos su korupcija patirties eksportuotojas, pažeidžiamas komunistas, 90 proc. Lietuvos statistinių vienetų išvakcinavimo nuo COVID-19 ligos entuziastas, Gerovės valstybės kūrėjas, Sąjūdžio laikais įstojęs į TSRS komunistų partiją ir taip iš jos ir neišstojęs, Ukrainos karių kraujo bučiuotojas, Baudžiamojo kodekso (BK) straipsnių taisytojas, alternatyvių laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių iniciatorius bei panašių nuopelnų savininkas, Lietuvos veto teisės atsisakymo Europos Sąjungoje aktyvistas Gitanas Nausėda birželio 5 d. atėjo į LR Seimą ir perskaitė metinį pranešimą.
„Mieli Lietuvos žmonės,
Gerbiamas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininke,
Brangūs Seimo nariai,
man didelė garbė šeštą kartą Jūsų akivaizdoje skaityti metinį pranešimą. Pirmą kartą tai darau jau pradėjęs antrąją Lietuvos Respublikos Prezidento kadenciją.
Praėjęs laikotarpis mums visiems buvo įtemptas. Į ketvirtus metus įžengė karas Ukrainoje, parodęs mums, kokia trapi yra laisvė ir kiek daug turime padaryti, kad ją išsaugotume.
Pastaraisiais metais kryptingai stiprinome Lietuvos valstybę, mažindami skurdą ir socialinę bei regioninę atskirtį. Sustiprinome teismus, prokuratūrą ir visą valstybės tarnybą. Užsitikrinome energetinę nepriklausomybę. Plėtodami ekonominę diplomatiją ir skatindami aukštesnės pridėtinės vertės produktų kūrimą, nuosekliai auginome šalies ekonomiką.
Svarbiausia, pagaliau pradėjome deramai investuoti į krašto apsaugą. Ne tik žodžiais, bet ir darbais parodėme, kad valstybės ir mūsų žmonių saugumas šiandien yra prioritetas.
Puikiai žinau – Lietuvos žmonės nenori karo. Mes trokštame taikos, stabilumo ir saugumo. Būtent todėl privalome stiprinti nacionalinę gynybą ir prisidėti prie NATO kolektyvinės gynybos efektyvumo.
Žengėme pirmuosius žingsnius kurdami nacionalinę diviziją – Lietuvos ginkluotųjų pajėgų pagrindą. Valstybės gynimo taryboje priėmėme sprendimą iki 2030 metų gynybai skirti ne mažiau kaip 5 procentus. bendrojo vidaus produkto. Reikšmingai sustiprinome atgrasymą, užtikrinę ilgalaikį Vokietijos brigados dislokavimą Lietuvoje.
Tačiau dabar – ne laikas lengviau atsikvėpti. Negalime ignoruoti sparčių pokyčių už šalies ribų.
Gyvename karų ir spartaus tarptautinių normų nykimo laikotarpiu. Mažėja demokratijos draugų ir daugėja priešų. Vis garsiau skamba raginimai grįžti į neva geresnius praeities laikus.
Šiandien privalau pasakyti: tai nėra Lietuvos kelias. Daug visko savo istorijoje patyrusi ir iškentėjusi Lietuva nesigręžioja ir nesižvalgo per petį.
Lietuva – mes visi – privalome ne tik žvelgti, bet ir žengti į priekį.
Vieni nepakeisime pasaulinių procesų. Tačiau galime gerai apgalvotais sprendimais lemti savo likimą. Privalome įnešti savo indėlį į Europos ir pasaulio saugumą. Kurti ateities pasaulį, kuriame sau vietą rastų būsimos Lietuvos žmonių kartos.
Kaip čia neprisiminsi vieno iškiliausių tarpukario Lietuvos politikų Ernesto Galvanausko žodžių: „Mūsų gyvenimas yra susijęs su ateitimi. Niekas neturi tiek daug prasmės kaip ateitis. Mes norime sukurti ateitį savo tautai, todėl negalime užmiršti gynybos, kraujo, kalbos ir žemės praeities. Jei giname savo tautą, tai giname mūsų rytdieną, o ne vakarykščią dieną.“
Naujoje geopolitinėje realybėje mūsų šaliai tenka ypatinga užduotis. Kaip ir prieš daugelį amžių, vėl stovime Vakarų pasaulio sargyboje. Esame tvirtovė, už kurios sienų, deja, baigiasi civilizuota Europa.
Šioje tvirtovėje, mūsų Lietuvoje, mums reikia dar tvirtesnių sienų, labiau susitelkusių gyventojų, gausesnės, gerai apmokytos kariuomenės ir modernios ginkluotės. Reikia patikimų sąjungininkų, kurie prireikus ateitų mums į pagalbą.
Gerbiamieji,
šiandien nėra alternatyvos NATO. Sąjungininkų kariniai pajėgumai, tarp jų ir Jungtinių Amerikos Valstijų branduolinis skėtis, bei nepajudinamas kolektyvinės gynybos įsipareigojimas „vienas už visus – visi už vieną“ sudaro mūsų saugumo pagrindą.
Branginame Jungtinių Amerikos Valstijų indėlį. Džiaugiamės Prezidento Donaldo Trumpo dar pirmoje kadencijoje priimtu sprendimu Lietuvoje dislokuoti bataliono dydžio pajėgas. Esame suinteresuoti priimti dar daugiau amerikiečių karių.
Vilniaus NATO viršūnių susitikime prieš dvejus metus patvirtinome naujos kartos regioninius gynybos planus, kurie remiasi stipriu priešakinės gynybos principu. Dabar juos reikia nedelsiant užpildyti trūkstamais pajėgumais. Aljanso priešakinė gynyba turi veikti tiksliai ir patikimai.
Netrukus vyksiu į NATO viršūnių susitikimą Hagoje, kur, tikiu, bus dar kartą patvirtintas įsipareigojimas transatlantinei vienybei ir kolektyvinei gynybai. Sieksiu sutarimo dėl didesnio gynybos finansavimo, kuris svarbus ne tik Lietuvos, bet ir viso Aljanso ateičiai. Tam solidų pagrindą padėjo ką tik Vilniuje nuaidėjęs „Bukarešto devintuko“ ir Šiaurės šalių vadovų susitikimas.
Europos šalys artimiausiu metu turės prisiimti daugiau atsakomybės už žemyno saugumą. Spartus Europos karinio pajėgumo augimas svarbus mums visiems. Tai padės stiprinti ir savitarpio pasitikėjimą su mūsų svarbiausia transatlantine sąjungininke – Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.
Tik teisingas naštos pasidalijimas padės išlaikyti mums brangių vertybių apsaugą visame pasaulyje.
Rusijai pradėjus plataus masto agresijos karą prieš Ukrainą, Europa atsibudo naujoje realybėje. Šiandien ji vis geriau suvokia svarbiausią savo misiją – tvirtai ginti laisvę, demokratiją ir pagarbą žmogaus teisėms. Ginti principingai, ginti visame pasaulyje, ginti iš visų jėgų.
Europa negali pavirsti bevaliu istorijos objektu. Ji turi atsinaujinti ir su nauja jėga imtis neatidėliotinų darbų, visų pirma – stiprindama gynybą ir saugumą, bet taip pat didindama savo konkurencingumą, kurdama prielaidas ilgalaikiam klestėjimui ir gyventojų gerovei. Naujosios Europos Komisijos iniciatyvos, tokios kaip „Pasirengimas 2030“, – svarbus žingsnis stiprinant bendrą mūsų Sąjungos galią.
Lietuvos uždavinys – neleisti Europai užsimiršti iliuzijose. Turime palaikyti bendrą vertybinę kryptį ir tvirtus transatlantinius ryšius. Rodyti lyderystę savo pavyzdžiu. Nes kam daugiau, jei ne mums, turi rūpėti regiono ir visos Europos saugumas? Kiek Vakarų šalių taip realistiškai vertina trapią mūsų regiono situaciją ir taip gerai pažįsta Rusiją?
Šiandien mums neužtenka pasakyti, kad Europa kažko nemoka, negali ar nenori daryti. Turime patys reikšmingai didinti išlaidas gynybai, o tada reikalauti iš kitų. Plėtoti karinės pramonės pajėgumus, o tada reikalauti iš kitų. Mokytis iš karo Ukrainoje pamokų, priimti ir pritaikyti naujas karybos idėjas, o tada reikalauti iš kitų.
Būtent Ukrainoje šiandien klojami naujosios Europos pamatai. Ukrainos kariai, tarp jų ir lietuviai savanoriai, kovoja už laisvę, kuri mums – bendra. Ukrainiečių valia priešintis gina ir mus čia, Lietuvoje.
Šią valią Rusija siekia palaužti bet kokia kaina. Žiaurūs išpuoliai prieš gyventojus, moterų ir vaikų žudynės – joks atsitiktinumas. Rusija tai darė vakar, daro šiandien, darys rytoj. Mirtį sės ir už Ukrainos ribų, jei tik nebus sustabdyta.
Štai kodėl vienas svarbiausių Lietuvos užsienio politikos prioritetų – visokeriopa pagalba Ukrainai. Remsime ją, kiek tik reikės – iki pergalės, kuri apimtų visų okupuotų teritorijų sugrąžinimą.
Lietuva pasisako už teisingą ir tvarų taikos susitarimą, kuris užtikrintų ilgalaikį Ukrainos saugumą. Ukrainos suverenitetas, teritorinis vientisumas ir jos žmonių laisvė negali būti derybų objektas.
Siekiame kuo greitesnių derybų dėl Ukrainos, taip pat ir Moldovos narystės Europos Sąjungoje bei patikimų saugumo garantijų. Atsižvelgdamas į Kijevo sėkmę vykdant reformas karo sąlygomis, pasiūliau užsibrėžti aiškų tikslą, kad Ukraina Europos Sąjungos nare taptų iki 2030-ųjų. Tikiu, kad žymų postūmį šiame kelyje pasieksime jau 2027 metais, kai Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai.
Neabejoju, kad stiprindami mūsų valstybę ir toliau galėsime remtis tvirta partneryste su Lenkija. Tą pasakiau neseniai susitikęs su artimu bičiuliu, kadenciją baigiančiu Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda. Tą pabrėžiau ir išrinktajam Lenkijos Prezidentui Karoliui Nawrockiui.
Mūsų šalis sieja daugelis bendrų interesų saugumo, infrastruktūros plėtros, ekonomikos srityse. Kartu dirbame Trijų jūrų iniciatyvoje, plėtodami gynybos bendradarbiavimą ir stiprindami NATO rytinį flangą. Išmoktos skaudžios istorijos pamokos mums padeda susikalbėti vis labiau sveiką protą prarandančiame pasaulyje.
Viena kryptimi žvelgiame ir su Latvija bei Estija, taip pat glaudžiai bendradarbiaujame su Šiaurės šalimis. Drauge jaučiame atsakomybę už Baltijos jūrą ir esame pasiryžę saugoti joje esančią kritinę infrastruktūrą. Švedijos ir Suomijos prisijungimas prie NATO dar labiau išplėtė mūsų galimybes.
Pastaraisiais metais kaip strateginė ilgalaikė Lietuvos partnerė įsitvirtino Vokietija. Tai istorinės reikšmės pokytis, tikra „Zeitenwende“.
Jau 2027 metais nuolatiniam dislokavimui priimsime vokiečių Bundesvero brigadą. Privalome laiku įrengti ir išplėtoti reikalingą karinę ir poligonų infrastruktūrą – tai mūsų valstybės gyvybinis reikalas. Dar anksčiau, 2026 metais, iškils „Rheinmetall“ gamykla. Ji atspindi Vokietijos ambicijas sparčiai plėtoti visos Europos gynybos pramonę.
Užmezgėme stiprų Lietuvos ryšį ir su Prancūzija. Remiame Paryžiaus pastangas telkti Europos šalis bendrai gynybai, taip pat kuriame vis artimesnius verslo ir kultūros ryšius.
Aktyviai dalyvaujame Prancūzijos bei Jungtinės Karalystės suburtoje „Norinčiųjų koalicijoje“ pagalbos Ukrainai klausimu. Ir toliau palaikysime europines saugumo ir gynybos iniciatyvas NATO rėmuose.
Ilgalaikis strateginis Lietuvos interesas – stiprinti Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą visose srityse, bet pirmiausia – saugumo. Itin svarbus Jungtinės Karalystės vaidmuo Jungtinėse ekspedicinėse pajėgose, kurios prireikus greitai ir efektyviai reaguotų į agresyvius Rusijos veiksmus Baltijos jūros regione.
Gerbiamieji,
platus mums tenkančių išorės iššūkių spektras lemia būsimų darbų programą ir čia, Lietuvoje. Nes visa kita gali greitai netekti prasmės, jei pro pirštus žiūrėsime į savo valstybės saugumą ir gynybą.
Judame teisinga kryptimi, vis daugiau investuodami į savo saugumą. Turime aiškų planą, ką ir kaip turime daryti. Kurdami nacionalinę diviziją, privalome plėsti profesionaliąją tarnybą ir apmokyti rezervą. Reikalingi dideli karinės technikos įsigijimai, kurie ne tik užtikrintų kiekvieno Lietuvos teritorijos centimetro gynybą, bet ir prisidėtų prie efektyvaus atgrasymo.
Sparčiai pastatėme ir atidarėme naujus karinius miestelius Vilniuje, Šilalėje ir Šiauliuose. Į priekį juda Vokietijos brigadai skirto Rūdninkų karinio miestelio kūrimo darbai. Artimiausiu metu mūsų bei sąjungininkų kariams reikės dar daugiau jų reikmėms pritaikytos infrastruktūros, įskaitant ir karinius poligonus.
Pasitraukę iš kasetinius šaudmenis ir priešpėstines minas draudžiančių konvencijų, galėsime geriau pasiruošti valstybės sienų gynybai ir priešininko, kuriam tarptautinės normos ir konvencijos nerūpi ir niekada nerūpėjo, atgrasymui.
Visuotinė valstybės gynyba taip pat neveiks ir be piliečių įsitraukimo. Todėl daugiau dėmesio turime skirti Lietuvos šaulių sąjungai, stiprinti komendantūras, tobulinti mobilizacijos sistemą. Kiekvienas turime žinoti savo funkcijas kritinėje situacijoje. Noriu pažymėti – visi Lietuvos piliečiai yra svarbūs, nepriklausomai nuo to, kokia kalba jie bendrauja namuose. Nuo seno Lietuvos gerovę petys petin kūrė įvairios tautos. Taip bus ir toliau – būsime išvien, drauge spręsime problemas, drauge džiaugsimės savo darbo vaisiais.
Visiems šiems darbams reikės solidaus finansinio pagrindo. Geroji žinia yra tai, kad skirti vis daugiau lėšų gynybai padės ekonomikos augimas. Ne pirmus metus išliekame vieni iš Europos Sąjungos lyderių šioje srityje.
Artimiausiu metu mūsų ekonomiką augins investicijos į vietinę gynybos pramonę. Itin svarbu šioje srityje pasitelkti turimą aukštųjų technologijų įdirbį. Turime gaminti ne tik daugiau amunicijos, bet ir jutiklių, lazerių, bepiločių aparatų. Ukraina jau parodė, kad perėjus prie vietinės dronų gamybos, puikių rezultatų galima pasiekti palyginus nedidelėmis sąnaudomis.
Naujų perspektyvų mūsų šalies verslui atveria ekonominė diplomatija. Už kelių dienų su Lietuvos verslo ir mokslo bendruomenių delegacijomis išvyksiu į Japoniją ir Vietnamą. Ten pasirašysime svarbių susitarimų dėl bendradarbiavimo inovacijų, pramonės, energetikos, susisiekimo, žemės ūkio, finansų, mokslo srityse.
Kartais viskas, ko reikia verslo bendruomenei, – tiesiog nuoširdaus ir atviro dialogo su valstybės institucijomis, paprastesnių, stabilesnių ir aiškesnių taisyklių. Mažesnės administracinės naštos. Kviečiu tuo rūpintis ne vien kalbomis, bet ir veiksmais.
Kita vertus, jau dabar aišku, kad vien ekonomikos augimo generuojamų pajamų neužteks. Reikės ir skolintis, ir ieškoti papildomų pajamų šaltinių, kurie netaptų nepakeliama našta šalies gyventojams bei verslui.
Vos priėmus sprendimą sparčiai didinti gynybos išlaidas, pateikiau konkretų pasiūlymą – plėsti Lietuvos banko pelno įmoką į valstybės biudžetą, esminę šių lėšų dalį skiriant naujai sukurtam Valstybės gynybos fondui. Seimui pritarus, vien šiais metais fondas papildomai pasipildys 116 mln. eurų.
Neabejoju, kad galime rasti ir daugiau priemonių papildomoms biudžeto pajamoms surinkti. Didinti bendrąjį vidaus produktą galime įveiklindami žmonių indėlius per nacionalinį plėtros banką ILTE – gyventojai gautų patrauklias palūkanas už lėšas sąskaitose, o investicijos šalyje suintensyvėtų. Teigiamą efektą valstybės ekonomikai pasiektume ir nukreipę į Lietuvą didesnę kaupiamųjų pensijų fondų turto dalį.
Svarbiu žingsniu, užtikrinant valstybės teikiamų paslaugų finansavimą, turi tapti Vyriausybės parengti mokesčių sistemos pertvarkymai.
Ar jie bus sėkmingi, priklausys nuo kelių esminių veiksnių.
Pirma, valstybei kreipiantis į žmones, vertėtų kritiškai pažvelgti ir į save. Kokias milžiniškas lėšas mes tiesiog išpučiame per kaminą? Kiek permokame už prekes ir paslaugas viešuosiuose pirkimuose? Kiek pinigų ištaškome neva kvalifikacijos kėlimui, kuris tampa banaliais vakarėliais ir maloniu nieko neveikimu?
Žmonės pagrįstai piktinasi ir reikalauja, kad valdžia pirmiausia pradėtų nuo savęs, taupydama kiekvieną mokesčių eurą.
Antra, būtina užtikrinti, kad mokestiniai pakeitimai neturėtų didesnio poveikio vartojimui ir investicijoms. Priešingu atveju tiesiog užgniaužtume plėtrą, kuri mums neša papildomų biudžeto pajamų. Tai – ekonomikos aksioma.
Todėl palaikau idėją sutelkti dėmesį į progresyvesnį pajamų apmokestinimą, tačiau darant tai saikingai ir neperlenkiant.
Kaip priemonę paremti ūkio augimui siūlau Gynybos fonde surinktas lėšas tampriau susieti su vietinės gynybos pramonės skatinimu.
Mokesčių pertvarkos metu taip pat būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp socialinės ir ekonominės politikos poreikių. Tikrai netapsime saugesni, sviestą keisdami patrankomis, didindami skurdą ir socialinę atskirtį. Todėl Vyriausybės parengti bei Seimo patvirtinti mokesčių pakeitimai turi prisidėti ir prie pajamų nelygybės mažinimo.
Jautriausios visuomenės grupės pastaruoju metu pagrįstai kelia klausimų dėl šalyje augančios skurdo rizikos. Sparčiai didėjančios pragyvenimo ir ypač būsto išlaikymo išlaidos vis labiau spaudžia mažesnių pajamų gavėjus.
Pateikiau siūlymą mažinti gyventojų pajamų mokesčio naštą vaikus auginantiems samdomiems darbuotojams ir individualiai dirbantiesiems, jį kviečiu priimti kartu su Vyriausybės mokesčių pertvarka. Tai būtų rimta paspirtis Lietuvos šeimoms – mūsų visuomenės pagrindui.
Taip pat siūlau ne mažiau kaip 20 procentų planuojamo „Sodros“ biudžeto pertekliaus skirti individualiosios pensijos dalies indeksavimui. Pagal „Sodros“ prognozes, tai reikštų bent 90 mln. eurų daugiau pensijoms nei šiemet, kartu „Sodros“ rezervas ir toliau, tik nuosaikiau, kauptųsi. Mums reikalinga tvaresnė socialinio draudimo sistema, kuri geriau atitiktų visuomenės lūkesčius ir mažiau priklausytų nuo politinių sprendimų.
Kur tikrai neišvengsime politinių sprendimų – tai pertvarkydami antrąją pensijų pakopą. Konstitucinis Teismas aiškiai nurodė įstatymų leidėjų pareigą atlikti korekcijas. Ankstesnei Vyriausybei pritrūkus politinės valios, veiksmų teko imtis dabartiniams valdantiesiems.
Antroji pensijų pakopa turi būti lankstesnė ir patrauklesnė, taip pat išlikti tvari. Laikinai suteikdami galimybę kaupiantiems asmenims pasitraukti, kartu privalome užtikrinti ir paskatas jiems pasilikti. Pasitikėjimo iki šiol tikrai nedidino tai, kad pensijų kaupimas buvo panašus į spygliuotą aptvarą be išėjimo.
Gerbiamieji,
jei reikėtų išskirti vieną sritį, kurioje Lietuva per pastarąjį dešimtmetį bene daugiausiai pažengė į priekį, tai būtų energetika.
Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad tikrai daug padarėme, siekdami Lietuvos energetikos sistemos atsparumo. Šioje srityje esame pavyzdys visai Europai, pamažu besivaduojančiai iš Rusijos šantažo.
Simboliška, kad Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminalo laivas-saugykla „Independence“ – „Nepriklausomybė“ – praėjusių metų pabaigoje tapo Lietuvos nuosavybe.
Vos keliems mėnesiams prabėgus, sėkmingai įvykdėme ir Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizaciją su kontinentinės Europos tinklais, galutinai įtvirtindami Lietuvos energetinę nepriklausomybę.
Šiandien, nutraukę paskutinius energetinius ryšius su Rusija, esame laisvi toliau stiprinti savo energetiką. Privalome kuo greičiau plėtoti atsinaujinančius energijos šaltinius, užsitikrinti nuosavą elektros gamybą iki 2028 metų ir kartu su Lenkija įgyvendinti „Harmony Link“ projektą. Žvelgiant toliau į ateitį, būtina pradėti argumentuotą diskusiją dėl mažųjų branduolinių reaktorių. Jie galėtų užtikrinti didesnį elektros generavimo pastovumą.
Vis svarbesnis tampa ir susisiekimo klausimas. Jau šiais metais būsime sujungti su Lenkija ir Vakarų Europa „Via Baltica“ magistrale. Pagreitį įgauna ir „Rail Baltica“ europinės vėžės tiesimas. Turime ir toliau nuosekliai dirbti, plėsdami žmonių, verslo ir karinį mobilumą išilgai Šiaurės ir Pietų ašies. Atsijungimas nuo Rusijos turi įvykti ir geležinkelių sektoriuje.
Darbų lieka tikrai nemažai. Netoleruotina, kad didžioji dalis Lietuvos kelių neatitinka minimalių techninių reikalavimų. Apie apverktiną jų būklę girdžiu daugelyje savivaldybių.
Džiaugiuosi, kad Seimas pritarė mano pasiūlymams didinti finansavimą savivaldybių keliams bei vietos valdžiai prisiimti didesnę atsakomybę už kelius miestuose ir miesteliuose.
Didesnį kelių finansavimą turėtų užtikrinti steigiamas naujas valstybinis Kelių fondas. Tačiau niekas nepasikeis, jei jis bus popierinis, sudėliotas iš kišenės į kišenę kilnojant tuos pačius nepakankamus eurus, o ne grįstas tvariais papildomais finansavimo šaltiniais.
Mano teiktos Transporto lengvatų įstatymo pataisos, kurias priėmė Seimas, pagerins sąlygas tarpmiestiniu viešuoju transportu keliauti vaikams, pensinio amžiaus žmonėms ir šeimoms. Šiandien svarbu užtikrinti, kad būtų pakankamai ne tik tarpmiestinio, bet ir regioninio susisiekimo galimybių.
Tikiuosi iš Vyriausybės, Seimo narių, atskirų savivaldybių daugiau iniciatyvų, nukreiptų į viešojo transporto prieinamumo didinimą visoje Lietuvoje.
Gerbiamieji,
didelę Lietuvos centralizaciją ilgą laiką maitino abipusis centrinės valdžios ir savivaldos nepasitikėjimas. Tai vedė prie prastai suplanuotų bei neefektyviai įgyvendinamų sprendimų.
Kiekvienų rinkimų metu, kiekvienos naujos Vyriausybės programose girdėdavome pažadų savivaldai ir regionams. Tačiau kadencijos metu jie taip ir išgaruodavo. Sulaukdavome pavienių veiksmų atskirose srityse, o ne priemonių visumos, kuri atsižvelgtų į regionų skirtumus ir poreikius.
Atskirų ministerijų bei pavaldžių įstaigų vykdomos sektorinės reformos neretai kirtosi viena su kita. Nebuvo vertinamos taupymo politikos pasekmės regionų plėtrai. Paslaugos vis labiau tolo nuo žmonių. Nebuvo efektyvus milijardinių Europos Sąjungos lėšų, skirtų regionams, planavimas ir investavimas.
Visgi matau, kad regioninė politika, vietos savivaldos klausimai pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau dėmesio. Skirtingų valdžios lygių atstovai daugiau kalbasi tarpusavyje. Politikai pagaliau atrado regionus ir pradėjo aktyviai juose dirbti.
Pasitikėjimas atkuriamas žingsnis po žingsnio – ir dar labiau sustiprinamas teisėkūros pasiūlymais.
Didžiuojuosi visais, kurie prisidėjo, kad būtų išplėstos savivaldos galimybės skolintis, valdyti valstybės žemę, tvarkyti vietos gyventojams svarbius kelius. Turime judėti toliau ir greičiau!
Tikiu Regionų ministerijos, kaip įrankio tvariai ir tolygiai šalies regionų plėtrai, idėja, kurią pasiūliau praėjusio Regionų forumo metu.
Vyriausybės ryžtas imtis konkrečių regioninės politikos formavimo darbų suteikia vilties, kad pasinaudosime bene paskutine galimybe reikšmingai sumažinti regioninę atskirtį. Europos Sąjungos paramą turime investuoti įsiklausydami ir atliepdami vietos bendruomenių, verslo, nevyriausybinių organizacijų poreikius. Kitoje daugiametėje finansinėje perspektyvoje sanglaudos lėšas reikės investuoti ypač taupiai ir skaidriai!
Steigiant naują ministeriją ir perskirstant atsakomybes, esminiu orientyru turi likti didesnis savivaldos savarankiškumas. Būtina siekti, kad merai kartu su savivaldybių tarybomis galėtų priimti daugiau sprendimų ir turėtų tam reikalingų išteklių. Privalome skatinti regioninį bendradarbiavimą ir stiprinti regionų plėtros tarybas.
Regionų gyvybingumui palaikyti reikia bendros mūsų talkos. Turime kryptingai skatinti investicijas, remti smulkųjį verslą, amatus, šeimos ūkius. Pasirūpinti maisto saugumu, trumpinti tiekimo grandines ir daugiau maisto užauginti čia, Lietuvoje.
Svarbu užsitikrinti geresnes konkurencines sąlygas Lietuvos ūkininkams būsimoje Europos Sąjungos daugiametėje perspektyvoje, taip pat didinti mūsų žemės ūkio – strateginę reikšmę turinčio sektoriaus – pridėtinę vertę. Tiesioginių išmokų priartinimas prie ES vidurkio yra politikų, taip pat ir mano, garbės reikalas. Turime nepamiršti ir įsipareigojimo išsaugoti žalią Lietuvą ateities kartoms.
Svarbiausia, visos Lietuvos žmonėms būtina parodyti, kad jų balsas yra girdimas ir į jį atsižvelgiama. Jie turi patirti teigiamą permainų poveikį. Matyti, kaip auga viešųjų paslaugų prieinamumas visiems, ne tik didžiųjų miestų gyventojams.
Deja, iki šiol neretai vis dar matome priešingą vaizdą. Bene ryškiausiai tai pasireiškia švietimo, sveikatos apsaugos ir kultūros srityse.
Gerbiamieji,
dirbdamas įvairiuose Lietuvos regionuose, ne kartą girdėjau išgąstingas kalbas apie grėsmę, kad viena ar kita mokykla bus uždaryta dėl pernelyg mažo mokinių skaičiaus atskirose klasėse.
Suprantu, kad, daliai mokyklų tuštėjant, kartais tenka priimti nelengvus sprendimus. Tačiau kartais aklas taisyklių laikymasis kelia grėsmę net ir pakankamai didelėms bei sėkmingai veikiančioms mokykloms.
Švietimas negali būti vertinamas vien buhalteriniais metodais. Kokybiškos, prieinamos švietimo paslaugos – tai pažadas Lietuvos šeimoms, kad valstybė joms padės auginti vaikus. Ir ypač tai svarbu regionuose, kurie suinteresuoti pritraukti ir išlaikyti jaunas šeimas su vaikais.
Švietimo įstatymas numato savivaldybėms pareigą tvarkyti mokyklų tinklą taip, kad jis būtų optimalus ir užtikrintų švietimo kokybę. Leiskime joms tai daryti! Liaukimės iš Vilniaus smulkmeniškai reguliuoti net ir klasių dydžius.
Apskritai susidaro įspūdis, kad vis iš naujo reformuodami švietimą, galiausiai paklydome. Išbarstėme intelektinį švietimo politikos potencialą. Priimdami politinius sprendimus, nesiremiame mokslo duomenimis, neįsiklausome į švietimo bendruomenės balsą. Pagrindiniu tikslu tapo ne išugdyti jaunus kūrybiškus žmones, kurie gebėtų kurti asmeninę gerovę, būtų solidarūs su bendruomene ir lojalūs savo valstybei, bet reforma dėl reformos. Renkami tik smulkūs politiniai dividendai.
Į paraštes nuo sprendimų priėmimo nustūmėme mokytojus. Iš biurokratinio bokšto jie matomi tik kaip vykdytojai. Iš jų tikimasi nuolankumo ir paklusnumo.
Taip ilgiau tęstis nebegali.
Be kokybiško švietimo nebus ir Lietuvos ateities. Švietimas – mūsų įrankis Lietuvos pažangai kurti. Jis turi mažinti socialinę atskirtį, o ne ją gilinti. Negalime leisti, kad suprekintoje švietimo sistemoje mokiniai ir studentai galutinai taptų krepšeliais, o mokytojai ir dėstytojai – žmogiškaisiais ištekliais.
Lietuvai reikia mokytojų kūrėjų. Laisvų asmenybių, nes tik laisvas žmogus ugdo laisvą žmogų. Pasitikėkime savo mokytojais – jie profesionalai, kuriantys šviesią Lietuvą!
Ilguoju laikotarpiu vis svarbesnis Lietuvos pažangai bus aukštojo mokslo veiksnys. Turėsime skatinti mokslinius tyrimus ir inovacijas, modernizuoti studijų programas, užtikrinti sklandesnį mokslo, verslo ir inovacijų ekosistemų bendradarbiavimą.
Visose srityse ryškėjant dirbtinio intelekto technologijų poveikiui, jau dabar būtina ieškoti būdų, kaip sudaryti sąlygas Lietuvos gyventojams paprasčiau keisti profesinę kvalifikaciją ir gerinti asmenines kompetencijas, pasinaudojant formaliuoju ir neformaliuoju švietimu.
Žvelgdami į ateitį, turime labiau stengtis sudominti moksleivius mokslu ir technologijomis. Kokybiškas neformalusis ugdymas turi pasiekti kiekvieną Lietuvos vaiką. Užtikrindami jaunuolių užimtumą po pamokų, leisime jiems visapusiškai tobulėti. Tai padės mums ir kitoje kovoje – už laisvę nuo narkotikų bei kitų priklausomybių!
Iki šiol nepakankamas išlieka fizinis Lietuvos vaikų aktyvumas. Tai turi pragaištingų pasekmių ne tik jaunų žmonių sveikatai, bet ir jų akademiniams pasiekimams. Todėl reikia kryptingai remti sportą ir skatinti vaikų, o kartu ir plačiosios visuomenės fizinį aktyvumą. Dėmesį skirti ne pavienėms iniciatyvoms, o stiprioms nacionalinėms vaikų fizinio ugdymo programoms.
Šiandien matome, kad viena dirbtinai sukurta biurokratinė institucija, skirstanti sporto lėšas, stokoja lankstumo, neišsprendė sporto organizacijų koordinavimo, sklandaus sporto politikos įgyvendinimo problemų. Sporto valdininkai nutolo nuo sporto šviesmečiais. Jei kažkas neveikia, galbūt atėjo metas pokyčiams?
Gerbiamieji,
nesveikas gyvenimo būdas ir fizinio aktyvumo stoka tiesiogiai veda prie daugelio sveikatos problemų.
Ten, kur nesuveikia prevencija, tenka įsikišti gydytojams. Kartais tai nutinka pernelyg vėlai. Kainą dėl to moka ne vien pacientai, jų artimieji, bet ir mūsų valstybė.
Turime ieškoti konkrečių būdų, kaip sumažinti eiles pas gydytojus. Anksčiau buvo daug kalbama apie perteklinės biurokratijos šalinimą sveikatos apsaugoje – atėjo laikas parodyti konkrečius rezultatus!
Prioritetą turime skirti sveikatos nelygybės mažinimui. Adekvačias medicinines paslaugas turi gauti visi Lietuvos gyventojai, nepaisant jų gyvenamosios vietos. Pažangiausia diagnostika ir gydymas, o tai reiškia – ir aukštos kvalifikacijos gydytojai, patyrę slaugytojai, turi pasiekti kiekvieną šalies regioną.
Vis dar pralaimime nacionalinėje kovoje su širdies ligomis, vėžiu, insultu ir kitais sunkiais susirgimais. Kol nesugebame užtikrinti viešųjų sveikatos paslaugų prieinamumo, vis daugiau Lietuvos gyventojų jaučiasi priversti mokėti privatiems paslaugų teikėjams. O kaip dėl tų, kurie susimokėti negali?
Kam tikrai negalėjau pritarti – tai skubotam praėjusio Seimo sprendimui suteikti nacionalinei sveikatos sistemai nepriklausančioms įstaigoms teisę išduoti siuntimus pas specialistus. Vetavau įstatymo pakeitimus, kurie galėjo išbalansuoti visą nacionalinę sveikatos sistemą, ypač jos išteklių planavimą ir teisingą paskirstymą.
Svarbiu žingsniu tapo Retų ligų komisijos veiklos pokyčiai, suteikiant svaresnį balsą gydytojams ir pacientams. Pagaliau pradėjome kompensuoti vaistus cistinei fibrozei gydyti. Turime ir toliau didinti inovatyvaus gydymo bei naujų vaistų prieinamumą.
Sveikatos paslaugų nelygybę gali padėti sumažinti taip pat ir ambulatorinių paslaugų plėtra regionuose. Sparčiai senstant visuomenei, būtina spręsti slaugos ir ilgalaikės priežiūros problemas.
Lūkesčiai Sveikatos apsaugos ministerijai – išties dideli. Tačiau potenciali nauda – dar didesnė. Ši Vyriausybė turi progą įgyvendinti istorinius pokyčius, kurių teigiamus rezultatus pajaustų daugelis šalies gyventojų.
Gerbiamieji,
metai iš metų valdantieji, kad ir kokioms partijoms jie priklausytų, žada Lietuvos žmonėms ir verslui kokybiškesnę teisėkūrą. Tačiau mes jos niekaip nesulaukiame. Kuo daugiau ypatingos skubos tvarka nekokybiškai priimamų teisės aktų, tuo daugiau klaidų. Tuo daugiau būtinybės jas taisyti.
Kitais atvejais, priešingai, matome, kaip sprendimai sąmoningai vilkinami, juos paverčiant nesibaigiančios politinės dramos dekoracijomis. Paliekamos spragos ir landos tampa neišsenkančiu sumaišties šaltiniu. Jos silpnina mūsų valstybę ir skatina abejoti pačia teisingumo idėja.
Konstitucinis Teismas neseniai tarė aiškų žodį dėl partnerystės. Ankstesnis Seimas, daug triukšmavęs ambicingais projektais, galiausiai nieko nenuveikė. Šis Seimas privalo pagaliau pateikti sprendimą, atsižvelgdamas į visuomenės lūkesčius. Lietuvos žmonės neturėtų dėl savo teisių masiškai mindžioti teismų slenksčius.
Mūsų teismai šiandien turi daug kitų užduočių. Tik jie gali užtikrinti, kad teisingumas Lietuvoje nebūtų vien tuščias žodis. Tik jie gali spręsti, ar kaltinamieji pažeidė įstatymus ir turi atsakyti už nusikaltimus, kuriais yra kaltinami.
Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad pastaruoju metu Lietuvos teismai pastebimai sustiprėjo. Į teisėjų gretas įsilieja vis daugiau jaunų, aukštos kvalifikacijos ir nepriekaištingos reputacijos teisininkų. Tačiau neišspręsta problema lieka neadekvačiai žemi teisėjų padėjėjų ir kito teismo personalo atlyginimai.
Liūdniausia, kai kliūtimi teisingumui tampa tautos išrinktų Seimo narių sprendimai. Nepaisant visų naujosios valdančiosios daugumos pažadų, nepaisant net susitarimo dėl koalicinės sutarties, Seimas ir vėl užlipo ant to paties grėblio, nesugebėdamas panaikinti ikiteisminiame tyrime atsidūrusio parlamento nario teisinės neliečiamybės.
Lietuvos politinė sistema neišlaikė dar vieno moralės – ir paprasčiausio padorumo – egzamino. Atsakingi asmenys turėtų atidžiai pasižiūrėti į veidrodį ir pagalvoti, ką veikia Seime ir ar yra pajėgūs pateisinti rinkėjų pasitikėjimą.
Užsivilkus politiko mantiją, vertėtų devynis kartus pamatuoti ir savo dalyvavimą versle. Priešingu atveju neišspręsti santykio su verslu klausimai nuolat gramzdins gražiausias iniciatyvas ir vers atsimušinėti nuo pagrįstų ir nepagrįstų įtarinėjimų.
Pergalė rinkimuose suteikia politikui žmonių pasitikėjimo kreditą. Kreditą, kurio užstatas yra tautos pagarba valstybei ir jos institucijoms. Kreditą, kurį iššvaistyti labai lengva. Deja, kas kartą stebėdami pirmuosius naujų rinkimų nugalėtojų žingsnius matome, kaip tas pasitikėjimas švaistomas. Kartais – iš piktos valios, bet dažniau – neįvertinus politikui tenkančios atsakomybės naštos.
Gerbiamieji,
per savo ilgą istoriją Lietuva stipriausia buvo tomis akimirkomis, kai sugebėdavo susitelkti ir vieningai pasitikti jai kylančias grėsmes. Ir priešingai, labiausiai pažeidžiami buvome tada, kai visuomenės poreikiai atsitraukdavo į antrą planą, užleisdami vietą asmeninės naudos siekiams.
Nesame nei tokie dideli, nei tokie gausūs, kad galėtume prieš istorijos audras atsilaikyti kiekvienas sau, nesilaikydami vienas kito.
Mes visi esame vienoje valtyje. Visi norime švaresnės, sveikesnės, saugesnės aplinkos. Kiekvienas dirbame Tėvynei, kad visi drauge būtume stipresni, saugesni ir turtingesni.
Taip, kaip dirba „Lietuvos galios“ iniciatyvos sutelktos paprastų ir sykiu tokių nepaprastų Lietuvos žmonių bendruomenės. Didžiuojuosi tais, kurie kasdien rūpinasi, kad mūsų Lietuvoje būtų geriau, jaukiau ir smagiau gyventi.
Galiausiai viskas atsiremia į Tėvynės meilę. Negalime pažinoti kiekvieno Lietuvos žmogaus, bet puikiai žinome, kas yra Lietuva. Ir šiame žinojime slypi mūsų meilė bei mūsų įsipareigojimas kiekvienam bendrapiliečiui.
Esminis mūsų bendros tapatybės, pilietinės bendrystės ir valstybės stiprybės šaltinis – Lietuvos kultūra. Giliai persmelkta gražiausios laisvės tradicijos, ji peržengia tautinę savastį, iš kurios nuolat auga ir semiasi jėgų, kad suvienytų visus Lietuvos žmones, nepaisant jų kilmės, tikėjimo, politinių įsitikinimų.
Kasdienius mūsų pasirinkimus lemia tai, ką ir kaip mes pasakojame apie Lietuvą. Iš klaidų mokomės, pasiekimais didžiuojamės, vertybes perduodame ateinančioms kartoms.
Nenuostabu, kad į šį pasakojimą nuolat bando įsiterpti priešiškos jėgos. Matome vis daugiau bandymų manipuliuoti, meluoti, teisinti net ir nusikaltimus žmoniškumui. Ne tik socialiniuose tinkluose, spaudos puslapiuose, televizijos ir radijo transliacijose, bet ir kiekvieno mūsų sąmonėje nuolat vyksta kova tarp gėrio ir blogio.
Jau matėme pavyzdžių, taip pat ir Europoje, kai išorės jėgų įsikišimas tampa lemiamu veiksniu bei keičia rinkimų rezultatus. Negalime leisti, kad taip nutiktų ir Lietuvoje.
Nedraugiškos šalys siekia perrašyti mūsų istoriją, kad paveiktų mūsų ateitį. Tik užkirtę tam kelią, saugodami istorinę atmintį ir perduodami ją ateities kartoms, sukursime patriotišką, ginti Tėvynę pasiruošusią Lietuvą. Priešingu atveju bevališkai plūduriuosime tarp visokių pseudoteiginių, kaip antai vieno nevykusio XIX a. rusų istoriko tezė apie tai, kad Nemuno, Neries, Dubysos, Nevėžio ir kitų mūsų upių pavadinimai neva yra slaviškos kilmės.
Istorijos jėgą gerai pajunti Šimkaičiuose, generolo Jono Žemaičio vadavietėje-bunkeryje. Nežinau, kiek iš Jūsų siauručiu liuku esate nusileidę į tą šaltą ir drėgną požemį. Man ši patirtis leido tiesiog fiziškai pajusti, koks ryžtas, bebaimiškumas ir meilė savo valstybei vedė pirmyn mūsų partizanus, pasiryžusius dėl Tėvynės paaukoti viską.
O tai, kad vadavietė iš esmės prižiūrima tik vietos bendruomenių ir savivaldos iniciatyva, parodo du svarbius dalykus – kiek mažai iki šiol padarė valstybė, puoselėdama savo istoriją, ir kiek daug padaro žmonės, kuriems istorija nėra tik praeitis, kurie mato ją kaip pamatą ateičiai.
Mes, kaip valstybė, privalome grąžinti skolas savo istorijai. Viena tokių – pirmojo Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos įamžinimas Vilniuje. Džiaugiuosi, kad sostinės Savivaldybė pagaliau pradėjo šį procesą, ir kviečiu Lietuvos kūrėjus aktyviai dalyvauti paminklo meniniame konkurse.
Privalome branginti ir saugoti tiesą. Turime už ją kovoti, pasitelkdami žinias apie savo kultūrą, istoriją, protėvių palikimą. Kultūra – galinga jėga ugdant pilietiškumą, taigi ir stiprinant mūsų visuomenės atsparumą bei valstybės nacionalinį saugumą.
Tegul Lietuva visame pasaulyje garsėja kaip kultūringa, turinti ką pasiūlyti šalis. Laisvės, europinės demokratijos ir visos Vakarų civilizacijos forpostas.
Džiaugiuosi, kad Lietuvos sezonas Prancūzijoje praėjusiais metais tapo bendra mūsų sėkme. Atvėrėme Lietuvą prancūzams ir Prancūziją – lietuviams. Parodėme aukščiausio lygio kūrėjus. Iš šio pavyzdžio semkimės įkvėpimo rengdami Lietuvos kultūros programas Italijoje bei Vokietijoje. Kultūros diplomatija kartais tampa net galingesnė nei tradicinė!
Drąsiai kurkime taip reikalingus kultūrinius, politinius, o svarbiausia – jausmo ryšius. Ieškokime ir atraskime savyje vis daugiau Europos. Tegul iškilaus Lietuvos menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metai tampa dar viena proga parodyti Lietuvos kultūros išskirtinumą pasauliui! Nepamirškime ir lituanistinių mokyklų užsienyje – mūsų lietuvybės salelių. Jas puoselėdami užtikrinsime, kad naujosios išeivijos kartos ateityje dar daugiau prisidės prie Lietuvos valstybės augimo.
Žvelgdami į pasaulį, nepatingėkime apsidairyti ir šalia savęs. Kiek iš mūsų žinome, kad, pavyzdžiui, egzistuoja lietuvių gestų kalbos literatūra? Įstabus reiškinys, kuris neseniai tapo „Poezijos pavasario“ dalimi. Deja, mūsų viešoji erdvė perpildyta nesibaigiančiomis istorijomis apie vieno ar kito „ant bangos“ esančio veikėjo keliones ir skandalus, bet ne tuo, kas tikrai verta dėmesio. Susidaro įspūdis, kad nuolat užsidėję ausines bei gobtuvus ir nuleidę akis į telefono ekraną, mes nežinome, nematome ir negirdime savo bendruomenės.
Gerbiamieji,
nesiekiau sudaryti įspūdžio, kad viskas Lietuvoje blogai. Anaiptol. Mes visi neįtikėtinai daug nuveikėme. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo, nuo įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO. Kaip žmonės, kaip šeimos, kaip tauta.
Bet juk galime dar daugiau. Tad pasistenkime, kad ateities kartos, vertindamos trečiojo šio amžiaus dešimtmečio įvykius, pripažintų: „O juk įspūdingas įvykių ir jėgos buvo laikmetis!““, - tarė G. Nausėda.