Adolfas Hitleris - atsišaukimas į vokiečių tautą, 1945 m. vasario 24 d.

Autorius: National Socialist Šaltinis: http://ldiena.lt... 2025-04-11 18:11:00, skaitė 1175, komentavo 16

Fiurerio būstinė, 1945 m. vasario 24 d.

 

Nacionalsocialistai! Partijos bičiuliai! 

Pareigos jausmas ir darbas neleidžia man palikti štabo šiuo metu, minint dvidešimt penktąsias metines tos dienos, kai Miunchene buvo paskelbta ir priimta pagrindinė mūsų judėjimo programa. Vasario 24-osios vakaras buvo paženklintas įvykių, kurių siaubinga reikšmė daugeliui žmonių galbūt tik šiandien yra visiškai aiški, laukimu.

Tuo metu į kovą prieš vokiečių tautą jau buvo susivienijusi ta pati nesutaikomų priešų koalicija kaip ir šiandien. Nenatūrali išnaudotojiško kapitalizmo ir mizantropinio bolševizmo sąjunga, kuri šiandien bando uždusinti pasaulį, buvo tas priešas, kuriam 1920 m. vasario 24 d. skambėjo kovos šūkis už tautos išsaugojimą. Kaip ir šiandien, akivaizdus sąlygų prieštaringumas bendradarbiaujant ekstremistinėms jėgoms buvo tik bendro agitatoriaus ir naudos gavėjo vieningos valios išraiška. Jau seniai tarptautinė žydija, naikindama tautų laisvę ir socialinę laimę, naudojosi abiem formomis.

Kai 1920 m. vasario 24 d. pirmą kartą susitikome Miunchene, jau turėjome aiškų supratimą apie abiejų užpuolikų strategijos tendencijas ir pasekmes. Kapitalizmas ir bolševizmas kadaise suskaldė mūsų tautą iš vidaus ir ją nuginklavo, kad galiausiai ją išnaudotų ir sunaikintų. Priešingai nei pamoka, kurios istorija mus moko šiandien, tai buvo tik preliminari užduotis.

Šis niekingiausias visų laikų sąmokslas ir kruviniausia tironija, nukreipta prieš visų žmonių laisvę, bando pakilti, kad sužlugdytų tūkstančius metų trukusį Europos civilizacijos vystymąsi.

1920 m. ir 1945 m. Vokietija labai skiriasi. Tuomet tai buvo visiškai paralyžiuota tauta, o šiandien ji yra karinga tauta, kovojanti su didžiausiu fanatizmu. Tada ji turėjo pasenusią, griūvančią socialinę santvarką - šiandien ji turi nepajudinamą tautos bendruomenę, kuri šiuo metu viską kuria. Jei senoji Vokietija būtų turėjusi tik dalelę dabartinės pasipriešinimo jėgos, ji niekada nebūtų žlugusi. Jei dabartinė Vokietija būtų turėjusi tik dalelę tuometinių silpnybių, ji jau seniai būtų mirusi! Būtent dėl to 1920 m. vasario 24 d. vieną dieną įeis į istoriją kaip vienas didžiųjų žmonijos raidos lūžių. Bevardžiai ir nežinomi vyrai - su manimi priešakyje - atsigręžė į besiskaldančią tautą ir paskelbė programą, kurios tezių nesuprato daugybė kitų ir kurios tendencijas atmetė didžioji dauguma. Šiandien mes žinome štai ką: be šios programos naujos socialistinės vokiečių tautos ir valstybės niekada nebūtų buvę. Be šio nacionalsocialistinės Vokietijos valstybės sukūrimo šiandien nebūtų nei Vokietijos reicho, nei vokiečių tautos! Juk valstybių substancija, t. y. patys žmonės, nėra amžini; jie gimsta, auga ir išnyksta pagal tai, ko yra verti.

Apvaizda nerodo gailestingumo silpniesiems. Ji pripažįsta teisę gyventi tik sveikiems ir stipriems! Tai, kad iš nieko atsiradęs nacionalsocialistų judėjimas po ilgos kovos 1933 m. teisinėmis priemonėmis sugebėjo užimti valdžią, buvo atkaklios ir fanatiškos kovos, kuri kartais atrodė beveik beviltiška, rezultatas. Kas žavisi šiandienos pasipriešinimo stebuklu arba jo nesupranta, turėtų pagalvoti, ką tuo metu man reiškė pradėti kaip nežinomam ir bevardžiui žmogui kovoti už idėją, o kartu ir už valdžią, susidūrus su vieningu pasaulio priešų pasauliu. Kas iš vėlesnių mūsų kritikų panašiomis sąlygomis, pradėjęs nuo nulio, būtų galėjęs pradėti ir užbaigti tokį darbą? Koks neįtikėtinas darbas, valia kovoti ir tikėjimo stiprybė buvo būdingi tiems kovos už valdžią metams! Kokias kliūtis ir nesėkmes reikėjo įveikti! Tik mūsų atkaklumas ir nepalaužiama valia galiausiai iškovojo pergalę. Nors tuometinės kovos rėmai šiandien mums gali atrodyti riboti, tačiau šios kovos tikslas ir eiga buvo tokie patys, kaip ir šiandien. Ant kortos buvo ir yra pastatyta mūsų Vokietijos tautos egzistencija! Štai kodėl ši kova mums tuo metu buvo tokia pat šventa, kaip ir šiandien. Juk nuo jos sėkmės priklausė ir tebepriklauso mūsų rasės egzistavimas arba neegzistavimas ateityje. Kas šiandien dar gali abejoti, kad be nacionalsocialistinės revoliucijos ir jos sukelto vokiečių tautos kūno pertvarkymo - žvelgiant tik iš vidaus - Vokietija niekada nebūtų galėjusi įveikti dabartinės krizės? Kas gali paneigti, kad be nacionalsocialistinės revoliucijos pasiekto materialinio Vokietijos tautos kūno apginklavimo net ir stipriausios valios nepakaktų pasipriešinti velniškai koalicijai, kuri šiandien mums grasina! Tik buržuazinis kvailys gali save apgaudinėti manydamas, kad potvynis iš rytų nebūtų atėjęs, jei Vokietija būtų jam pasipriešinusi tarptautiniais įstatymais popieriuje, o ne patrankomis, panzeriais ir lėktuvais! Šis šimtmetis ir mūsų amžius mus pasvers pagal tai, ar buvome pakankamai tvirti, kad pasipriešintume šiai invazijai iš Vidurinės Azijos, kokią pasaulis ne kartą matė nuo eros pradžios. Kaip hunų įsiveržimas nebuvo atremtas pamaldžiais palinkėjimais ir pamokymais, kaip šimtmečius trukusios mūsų Reicho invazijos iš pietryčių nebuvo sutrukdytos diplomatiniu meistriškumu, kaip mongolų invazija nesustojo prie senųjų kultūrų sienų, taip ir šio pavojaus negalima pašalinti vien teise, bet jėga, kuri stovi už šios teisės. Teisė reiškia pareigą ginti Kūrėjo mums duotą gyvybę. Tai šventa savisaugos teisė. Šios savisaugos sėkmė priklauso tik nuo mūsų rizikos didumo ir pasirengimo prisiimti kiekvieną auką, kad išsaugotume šią gyvybę ateičiai.

Taip elgdamiesi mes nedarome nieko kito, nei turėjo daryti germanų ir lotynų rasės žmonių migracijos amžiuje; tai niekuo nesiskiria nuo to, ką mūsų protėviai turėjo daryti ilgus turkų karų metus ir kas galiausiai neleido mongolų invazijai paversti mūsų žemyno dykuma. Ne Tautų lygos susirinkimas, o mūšis Katalaunijos laukuose palaužė Atilos hunų valdžią. Jokie pašnekesiai Ženevoje ar kokios nors konvencijos nesustabdys Azijos bolševizmo, o tik mūsų pasipriešinimo valia nugalėti ir mūsų ginklų jėga.

Visi žinome, kokia sunki yra ši kova. Kad ir ką joje pralaimėtume, tai nė kiek nesusiję su tuo, ką prarasime, jei ji dabar nepriartės prie pergalingos pabaigos.

Kai kurios mūsų Reicho rytinės sritys dabar patiria, kas iš tikrųjų yra bolševizmas. Tai, ką šis žydų maras daro su mūsų moterimis, vaikais ir vyrais šiose vietovėse, yra žiauriausias likimas, kokį tik gali suvokti žmogaus smegenys. Yra tik vienas būdas pasipriešinti šiems žydų-bolševikų žmonijos naikintojams ir jų Vakarų Europos bei Amerikos suteneriams: su didžiausiu uolumu ir atkaklumu panaudoti visas jėgas, kurių gailestingasis Dievas leidžia žmogui rasti sunkiausiu metu, kad apgintų savo gyvybę. Visa, kas šioje srityje tampa silpna, kris, turi ir išnyks. Kaip bailiai buržuazinės kompromisinės partijos pirmiausia buvo bolševikų bangos įvarytos į kampą, o paskui nušluotos, taip šiandien nyksta tos buržuazinės valstybės, kurių siaurakakčiai atstovai manė, kad gali sudaryti sąjungą su velniu, tikėdamiesi būti velniškesni už jį. Šiandien galingoje tarptautinėje politinėje dabarties sferoje vyksta baisus vidaus įvykių pasikartojimas. Tačiau kaip mes pagaliau smogėme bolševikiniam priešui į žemę, nugalėję siauraprotišką mažos partijos partiškumą ir įkūrę nacionalsocialistinę tautos valstybę, taip šiandien pasieksime pergalę, nugalėję buržuazinių-demokratinių pažiūrų į valstybę mišinį ir vainikavę jį bolševizmo sunaikinimu.

Kai po Kanų mūšio Romos laukė sunkiausia valanda, ji laimėjo ne bandydama bailiai ieškoti kompromiso, bet bekompromisiškai nuspręsdama tęsti kovą už savo egzistenciją, sutelkdama likusias savo žmonių jėgas. Nors Antrasis pūnų karas nesugebėjo visiems laikams sustabdyti afrikiečių veržimosi, Trečiasis [pūnų karas] jiems padarė galą! Kai atrodė, kad didžiausias mūsų istorijoje karalius Frydrichas II Septynerių metų kare gali pasiduoti triuškinančiai pasaulio koalicijai, taip pat tik dėl jo didvyriškos sielos būsimojo Reicho užuomazga ir branduolys galiausiai liko pergalingas.

Dabar pasitvirtino tai, ką taip dažnai skelbėme namuose apie priešo koalicijos esmę: tai velniškas demokratinio kapitalizmo ir žydiškojo bolševizmo paktas. Visos tautos, kurių valstybininkai pasirašė šį paktą, anksčiau ar vėliau taps jų iškviestų demoniškų dvasių aukomis. Neabejokime, kad nacionalsocialistinė Vokietija ves šią kovą tol, kol šis istorinis posūkis įvyks ir pas mus, o tai įvyks dar šiais metais.

Jokia galia žemėje nepadarys mūsų silpnos širdies. Jie sunaikino tiek daug mūsų gražių, didingų ir šventų dalykų, kad mūsų gyvenime lieka tik viena misija: sukurti valstybę, kuri atkurtų tai, ką jie sunaikino. Todėl mūsų pareiga išsaugoti vokiečių tautos laisvę ateičiai ir neleisti pagrobti vokiečių darbo jėgos į Sibirą, bet panaudoti ją atstatymui ir skirti ją tarnystei savo tautai. Jie mus išmokė tiek daug baisių dalykų, kad mums nebėra jokio siaubo. Tai, ką turi iškęsti tėvynė, yra siaubinga, tai, ką turi atlikti frontas, yra antžmogiška. Tačiau kai tokio skausmo akivaizdoje visa tauta įrodo, kad yra tokia pat patikima kaip vokiečių žmonės, Apvaizda negali ir galiausiai nepaneigs jos teisės gyventi. Kaip visada istorijoje, ji atlygins jos ištvermę žemiškojo gyvenimo prizu. Kadangi tiek daug mūsų turto buvo sunaikinta, tai gali tik sustiprinti mūsų fanatišką pasiryžimą tūkstantį kartų įžvelgti savo priešus tokius, kokie jie iš tikrųjų yra: amžinosios civilizacijos griovėjai ir žmonijos naikintojai! Ir iš šios neapykantos išaugs šventa valia: pasipriešinti šiems mūsų egzistencijos naikintojams visomis Dievo mums suteiktomis jėgomis ir galiausiai juos nugalėti.

Mūsų tauta per savo dviejų tūkstančių metų istoriją išgyveno tiek daug siaubingų laikų, kad neturime teisės abejoti, jog įveiksime ir dabartinius sunkumus! Jei tėvynė ir toliau vykdys savo pareigą taip, kaip dabar, netgi padidins savo valią daryti viską, kas įmanoma, jei fronto karys seks drąsios tėvynės pavyzdžiu ir rizikuos savo gyvybe už tėvynę, tai visas pasaulis, atsitrenkęs į mus, bus sutriuškintas! Jei frontas ir tėvynė ir toliau laikysis bendro pasiryžimo sunaikinti tą, kuris išdrįsta pralaimėti, kai susiduria su išsaugojimo įsakymu, kuris atsiskleidžia kaip bailys arba sabotuoja kovą, tada jie kartu užkirs kelią tautos sunaikinimui.

Tada vokiečių pergalė atsistos šios konfrontacijos pabaigoje! Ir čia jaučiame pasididžiavimą ir džiaugsmą: kai Pasaulinis karas artėjo prie pabaigos, labiausiai bijojome mūsų jaunimo sugedimo. Kai šis karas baigsis, mes atiduosime pergalę į tūkstanteriopų kančių ir ugnies užgrūdintos jaunosios kartos rankas, kuri yra geriausia, kokią Vokietija kada nors yra vadinusi sava.

Ji taps pavyzdžiu miestuose ir kaimuose daugybei ateinančių kartų. Tai irgi yra nacionalsocialistinio švietimo pasiekimas ir prieš dvidešimt penkerius metus Miunchene nuskambėjusio iššūkio kovoti rezultatas.

Mano paties gyvenimui vertę suteikia tik tai, ką jis reiškia tautai. Todėl nepaliaujamai dirbu, kad būtų atgaivinti ir sustiprinti mūsų gynybos ir puolimo frontai, gaminami seni ir nauji ginklai, jų panaudojimas, stiprinama mūsų pasipriešinimo dvasia, o prireikus - kaip ir ankstesniais laikais - naikinami kenkėjai, kurie nenori prisidėti prie mūsų tautos išsaugojimo, bet nori jam priešintis.

Mano brangūs partijos bičiuliai! Šiomis dienomis britų laikraščiuose perskaičiau, kad yra planas sunaikinti mano Berghofą. Beveik gailiuosi, kad tai dar neįvyko.

Juk tai, ką vadinu savo, nėra vertingiau už tai, kas priklauso mano bendražygiai. Mielai prisiimčiau viską iki smulkmenų ir kiek tai įmanoma žmogiškai, ką turi prisiimti kiti. Vienintelis dalykas, kurio dabar negalėčiau pakęsti, būtų mano tautos silpnumo ženklas. Todėl laimingiausias ir išdidžiausias žmogus man yra įsitikinimas, kad Vokietijos tauta savo tvirtą charakterį parodo būtent didžiausios nevilties valandą. Tegu kiekvienas vokietis artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais nepamiršta, kad jis privalo viską atiduoti mūsų bendro išsaugojimo ateinantiems tūkstantmečiams tarnystei. Kas atsidūrė blogoje padėtyje, turėtų ir privalo žinoti, kad daugelis vokiečių prarado kur kas daugiau nei jis. Gyvenimas, kuris mums dar liko, gali būti skirtas tik vienam įsakymui - atlyginti už tai, ką tarptautiniai žydų nusikaltėliai ir jų pagalbininkai padarė mūsų tautai.

Kaip prieš dvidešimt penkerius metus kaip bendruomenė siekėme gauti kompensaciją už mūsų tautos padarytą skriaudą, taip ir šiandien kaip bendruomenė vėl kovojame, kad gautume kompensaciją už kančias, kurias jie vėl mums sukėlė, už priespaudą, kurią jie mums atnešė, už žalą, kurią jie čia padarė. Todėl mūsų nepalaužiama valia turi būti galvoti apie Vokietiją net ir tada, kai išleisime paskutinį kvapą. Turime tai daryti tuo metu, kai vyrai ir moterys miestuose ir kaimuose iki pat jaunystės gyvena laikydamiesi įsakymo rizikuoti viskuo, kad išlaisvintų mūsų tautą iš šios kančios, atkurtų po karo jo kultūrą miestuose ir kaimuose bei nacionalsocialistinį bendruomeninį gyvenimą. Svarbiausia, jie turi niekada daugiau neatsisakyti kelio į tikros tautos valstybės sukūrimą, nutolusios nuo bet kokios ideologijos ir [visų] klasių; valstybės, kuri pakyla virš atskirų socialinių sluoksnių pasipūtimo, kurią įkvepia įsitikinimas, kad amžinosios tautos vertybės reiškiasi jos geriausiuose sūnumyse ir dukrose, kurių reikia ieškoti, juos ugdyti ir panaudoti taip, kaip gailestingasis Dievas mums juos davė, nepriklausomai nuo jų gimimo ar kilmės.

Mano partijos bičiuliai! Prieš dvidešimt penkerius metus paskelbiau judėjimo pergalę. Šiandien, kaip visada įkvėptas tikėjimo mūsų tauta, pranašauju galutinę Vokietijos reicho pergalę! 

Adolfas Hitleris