Sekmadienio sakmė. Apė kytrą mergą, kurią ponas vedė

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: http://alkas.lt/2020/04/05/sek... 2020-04-06 08:33:00, skaitė 1639, komentavo 1

Kiaušiniai lizde | vstt.lt nuotr.

Buvo vienas ponas ir turėjo vergutę. Toji vergutė buvo labai graži mergina. Tas ponas buvo nevedęs, jis norėjo tą merginą vesti, bet jam buvo gėda vesti savo vergutę už pačią, todėl jis sumislijo nuo jos atsikratyti, kitaip – ta mergina buvo jam visados ant mislies.

Vieną kartą tas ponas pasišaukė merginos tėvą ir sako:

– Ar girdi, seni? Te tau šitus kiaušinius ir pasakyk savo dukteriai, kad apleistų vištukų. Jei ji neišpildys, tai aš apsieisiu su jąj, kaip man pasidabos…

Tėvas paėmė nuo pono kiaušinius, parnešė dukteriai ir pasakė pono prisakymą. Kada duktė pažiūri, kad tie kiaušiniai šutinti:

– Ar tas ponas, – sako, – kvailas, kad iš šutintų kiaušinių vištukai būtų…

Tuojaus prispragino an skaurados miežių, surišo į mazgelį ir padavė tėvui:

– Nešk, – sako, – ponui ir pasakyk, tegul šituos miežius pasėja, tai kaip vištukai išsiris ir miežiai užaugs, tai bus kuom lesytie.

Senis nunešė miežius pas poną ir sako:

– Mano duktė davė miežių ir liepė, kad ponas juos pasėtai, tai kaip vištukai išsiris ir miežiai užaugs, tai turėsi kuom lesytie.

Ponas pažiūrėjo, kad tie miežiai sudeginti, ir sako:

– Ar tavo duktė kvaila, ar ką, kad iš spragintų grūdų miežiai užaugtų.

– O mano duktė sakė: „Ar tas ponas kvailas, kad iš šutintų kiaušinių vištukai išaitų…“

– Gerai, kad tavo duktė tokia galvinga, pasakyk jai, tegul ji nulupa akmeniui odą, o jei neišpildys, tai aš ją myriu nubausiu…

Senis parėjo namon ir sako:

– Ponas tau liepė, kad tu nuluptum akmeniui odą, o jei neišpildysi, tai ketino tau galvą nukirsti.

– Ar tas ponas kvailas – kad akmuo odą turėtų… Aik pas jį ir paklausk, tegul parodo, kur yra akmens užkulnis, nes akmenį reikia nuo užkulnio luptie.

Atėjo pas poną. Sako:

– Ar tavo duktė kvaila – kad akmuo užkulnį turėtų…

– O mano duktė sakė: „Ar ponas kvailas – kad akmuo odą turėtų…“

– Ar girdi, seni? Parėjęs namon, pasakyk savo dukteriai, tegul ji pas mane ateina nei pėsčia nei raita, nei nuoga nei apsivilkus, nei keliu nei taku ir tegul atneša man nei dovaną nei nedovaną. Jei šį prisakymą išpildys, tai aš su jąj ženysuos, o jeigu neišpildys, tai ją laukia myris.

Senis, parėjęs namon, apsakė pono norą savo dukteriai, kad ponas liepė jai ateiti nei pėsčiai nei raitai, nei nuogai nei apsivilkusiai, nei keliu nei taku ir nunešti jam nei dovaną nei nedovaną. Mergina pasigavo porą karvelių ir katiną, tinklu apsisuko, užsisėdo ant ožio ir joja per laukus ir grabes.

Ponas pamatė ją atjojant – paleido porą šunų, kad ją sudraskytų. Ši pamačius išmetė katiną. Katinas ėmė bėgti, šunes – vytis.

Tuom tarpu ji įjojo ant dvaro ir, poną sutikus, paleido karvelius.

– Ką žape šunes nusivijo? – užklausė ponas.

– Pirmutinį, pon, – atsakė mergina.

Negalėdamas ponas apveikti savo vergutės, turi dabar ją vesti. Iškėlė didelę veseilę, suprašė visus savo baudžiauninkus ir davė jiems šaukštus nuo sieksnio ilgus: visi svečiai turi už galo šaukšto koto laikyti ir pavalgyti. Iš pradžių ponas turėjo gana juokų, kad jo svečiai su tais šaukštais negali pasiekti burnos, bet paskui ponia pamačius juos pamokino, kad jie valgį paduotų viens kitam. Ponas už tai labai supyko ant savo pačios ir pasakė, kad jei ji daugiau kišis į pono reikalus ir darys kokias provas, tai jis su jąj negyvens – jiedu turės skirtis.

Vieną kartą ponas išvažiavo į miestą su reikalais. Tuom tarpu pribuvo į dvarą žydas ir lietuvys ant provos. Jiedu važiavo ant prekmečio susidėję: žydo buvo vežimėlis, o lietuvio – kumelė. Bevažiuodamu jiedu apsinakvojo viename kaime, ir tame laike atsivedė toji kumelė kumeluką. Užsikėlę iš ryto rado tą kumeluką po vežimu gulint. Ir dabar žydas sako, kad kumeluką atvedė jo vežimėlis, o lietuvys – kad kumelė.

Išklausius ponia skundą abiejų šalių atsiliepė:

– Aš pereitą vasarą pasodinau bastučius ant upės krento, tai vieną naktį išėjo iš upės lydekos ir visus mano bastučius nuėdė…

– Poniute, ar tai galimas daiktas, kad lydekos, išėję iš vandens, galėtų nuėsti bastučius? – sušuko žydas.

– Kodėl ne: jeigu vežimas gali atvesti kumeluką, tai kodėl lydekos negali nuėsti bastučių? Na, tu, žmogau, veskis savo kumelę, o tu, žyde, vežkis savo vežimėlį, tai paskui katrą tas kumelukas bėgs, tai prie to prigulės.

Žinoma, kumelukas bėgo paskui kumelę. Parvažiavo ponas, atrado padarytą provą.

– Dabar, – sako, – mudu negali va gyvent, turiva skirtis, nes tu peržengei mano provą. Imk sau ko mylimiausią daiktą iš mano dvaro ir aik, kur tau pasidaboja…

Prieš persiskyrimą ponas iškėlė balių, suvadino visus baudžiauninkus, davė gert ir valgyt, ir kada ponas nusigėrė, liepė ji užkinkyt arklius, įsidėjo poną į vežimą, parsivežė pas savo tėvą į stubelę, pasidėjo kūlį šiaudų, poną paguldė ir pati atsigulė pas jį. Kada prašvito, [ponas] žiūri ir klausia:

– Kur aš guliu?

– Nugi su manim. Jugi mudu persiskyrėm, teip persiskyrėm: ponas mã liepei imti drauge mylimiausią daiktą, tai aš pasiėmiau tave ir atsitraukiau…

Mato ponas, kad negaus rodos su savo pačia:

– Aime, – sako, – greičiau namon, kad nor svietas nematytų…

No to karto gyveno jiedu sutikime.

[Papasakojo Pr. Kazakevičienė, užrašė J. Kazakevičius, Kūlokų k., Kalvarijos pav. Marijampolės raj., Lietuviškos pasakos įvairios. Kn. 3 / surinko Jonas Basanavičius ; parengė Kostas Aleksynas, 1997 m.]

*************

Išmintis išgelbėja ir nuo mirties.