Nemanau, kad laisvė platinti kovydo-19 ar kokio
maro užkratą yra šventoji žmogaus laisvė; tačiau
kiekvieno, kuris šią sausio 13-ąją pasijuto sužeistas,
atsiprašau.
Nemanau, kad tinkamai reagavau į negražius garsus
žuvusiųjų atminimo valandą. Reikėjo tiesiog užsikimšti
ausis ir galvoti: kaip gerai, kad žuvusieji negirdi.
Tačiau aš irgi žmogus, ir man išsprūdo netinkami
žodžiai apie kai kuriuos dalyvavusius.
Turime suprasti, kad kiekvienoj klasėj yra berniokų,
kuriems malonu kelti triukšmą erzinant klasės
auklėtoją (čia aš ne apie save, nors daugelį metų
buvau muzikos mokytojas). Tačiau galų gale esame
vienoje mokykloje, kurią turime užbaigti neišmesti į
gatvę Europos patvory.
Mes tiek nuėjome kartu, tiek ištvėrėm. Turim iškovotą
laisvą tėvynę, o nelengva matyti, kaip tėvynė byra
gabalais. Gali žmogus iš sopulio, iš nuovargio ir
nesusikontroliuoti -- atleiskite.
Supraskite, kad ir man skaudu ir šią akimirką skauda,
kad ten prie Katedros neradau tinkamų žodžių ar
nepatylėjau, nenuėjau neatsiliepęs.
Susitikim nuoširdžiai pasikalbėti, kaip kadaise. Kartu
juk ir dainuodavom.
Ar jūs dainuojat?
Помощ сайту